Nusidėvėjimas nėra nuostolis. Tai mokestis — užtikrintumo kaina — ir kai tik į tai pažvelgi šitaip, visa naudotų automobilių rinka pati susidėlioja į kažką suprantama.
Štai visas teiginys: naujo automobilio kaina apima didelį priedą už žinomą istoriją — nulis savininkų, nulis avarijų, nulis atidėtos priežiūros, gamyklinė garantija, stovinti už kiekvieno komponento. Automobiliui senstant, greičiausiai nyksta ne metalas, o užtikrintumas. Kiekvieni metai prideda klausimų, į kuriuos pardavėjas negali visiškai atsakyti, o kaina krinta maždaug tiek, kiek būtų verta į juos atsakyti. Staigus ankstyvasis kritimas, dėl kurio visi dejuoja, tėra užtikrintumo priedas, nykstantis greičiau, nei automobilis susidėvi.
Kurį laiką stebėk milijoną skelbimų — šiuo metu sekame 1,108,535 skelbimų 73 rinkose — ir šio reiškinio pėdsakai matomi visur. Prekės ženklai, kurie nusidėvi lėčiausiai, nebūtinai yra geriausiai važiuojantys ar geriausiai sukomplektuoti; tai tie, kurių ateitį lengviausia numatyti. Būtent tai yra nuobodus Toyota perpardavimo vertės genialumas: penkerių metų egzempliorius vis dar yra gana užtikrinta mašina, tad užtikrintumo mokestis perkant ją naują buvo nedidelis. Prabangūs vokiški sedanai nusidėvi labiausiai ne todėl, kad tai blogi automobiliai, o todėl, kad jų aštuntų metų ateitis iš tiesų neaiški — sudėtingos sistemos, brangios detalės, didelis skirtumas tarp puoselėto ir apleisto egzemplioriaus. Rinka neniekina inžinerijos. Ji įkainoja neapibrėžtumą.
Ta pati logika, kita ašis: GCC specifikacijos automobilis prieš lygiavertį importuotą automobilį Persijos įlankos regione. Identiška technika, skirtinga dokumentų istorija — ir užtikrintas variantas gauna priedą prie kainos. Tas pats ir su rida: skirtumas tarp 60 000 km ir 160 000 km nuvažiavusio automobilio iš dalies yra susidėvėjimas, bet iš esmės tai to, kas nutiks toliau, nuspėjamumas.
Naudotų automobilių pirkėjo pranašumas dar kartą
Jei nusidėvėjimas yra užtikrintumo mokestis, tai naudoto automobilio pirkimas yra užtikrintumo pardavimas trumpai — tu sutinki su klausimais mainais į nuolaidą. Ir čia atsiranda praktinė nauda: į kai kuriuos klausimus atsakyti pigu, o nuolaida to nežino.
Rinka vertina importuoto automobilio neaiškią istoriją su didele nuolaida nepriklausomai nuo to, ar aukciono lapą iš tikrųjų įmanoma gauti. Ji nuvertina didelės ridos egzempliorių nepriklausomai nuo to, ar rida susikaupė švelniai važinėjant greitkeliais su pilnu aptarnavimo žurnalu, ar miesto sąlygomis be jokių įrašų. Ji nuvertina aštuonerių metų automobilį dėl nerimo dėl pagrindinių komponentų, nepriklausomai nuo to, ar patikrinimas prieš perkant leistų jį patvirtinti už vakarienės kainą. Kiekvienas iš šių atvejų yra neteisingai įkainotas klausimas: mokestis buvo nustatytas pagal vidutinį neapibrėžtumą, o tu gali nusipirkti egzempliorių, kurio neapibrėžtumas mažesnis už vidutinį.
Tai, konkrečiai, ir yra visa strategija:
- Mokėk užtikrintumo mokestį tik ten, kur pačiam susikurti užtikrintumą iš tiesų brangu (nepatikrinama istorija, po avarijos nurašyti automobiliai, pardavėjai, vengiantys patikrinimo).
- Pasilik mokestį sau ten, kur istorijos ataskaita, aukciono lapas ar apmokamas patikrinimas paverčia neaiškų automobilį pakankamai užtikrintu už menką nuolaidos dalį.
- Ieškok didelėse kohortose, kur nuolaida už tam tikrą neapibrėžtumą nustatoma konkurencingai ir iš tikrųjų žemesnės už rinkos vertės egzempliorius yra aptinkamas — iš maždaug 12 800 žemiau kohortos vertės automobilių, kuriuos šiuo metu pažymi mūsų stebėjimo sistema, verti dėmesio būtent tie, kurių „priežastis“ pasirodo esanti išsprendžiama.
Kuo kritikai teisūs
Švarioji šio argumento versija nusipelno sąžiningų išnašų. Dalis nusidėvėjimo iš tiesų yra susidėvėjimas, o ne neapibrėžtumas — guma, sankabos, akumuliatoriai sensta laikui bėgant, nesvarbu, kaip gerai jie dokumentuoti. Kainas veikia ir skonis: mada gali nuleisti segmento vertes žemyn be jokio neapibrėžtumo, o pastaraisiais metais elektromobilių vertes veikė technologijų ciklo veiksnys, kurio joks patikrinimas neišspręs. Ir užtikrintumo kūrimas turi ribas — jokia ataskaita nepagauna visko, todėl nuolaida niekada visiškai neišnyksta net ir geriausiai dokumentuotam naudotam automobiliui.
Bet nė vienas iš šių argumentų neišgelbsti populiaraus požiūrio, kad nusidėvėjimas tėra tiesiog išgaruojantys pinigai. Pirmasis savininkas nusipirko užtikrintumą už pilną kainą ir didžiąją jo dalį sunaudojo. Tu stovi prie prekystalio, kur jis perparduodamas su nuolaida, rankose laikydamas įrankius — istorijos duomenis, kohortos kainodarą, mechaniko valandą — kurie leidžia atsipirkti didžiąją dalį to užtikrintumo, nemokant mokesčio iš naujo.
Kai tuo pasinaudoji, ši asimetrija neatrodo kaip rinkos neefektyvumas. Ji jaučiasi taip, tarsi būtum vienintelis žmogus aukcione, kuris perskaitė katalogą.
