Kas kelis mėnesius kas nors automobilių forume atranda, kad norimas modelis kitoje šalyje parduodamas gerokai pigiau, perskaičiuoja valiutą ir sukuria triumfuojantį įrašą apie tai, kaip sutaupys tūkstančius importuodamas jį pats. Beveik nė vienas iš jų iš tikrųjų nelieka pelne, kai automobilis galiausiai pasiekia paskirties vietą. Šį modelį stebiu jau ne vienerius metus mūsų skelbimų duomenyse, ir privataus pirkėjo importo strategija yra viena iš patikimiausiai perpardavinėjamų idėjų naudotų automobilių pasaulyje.
Tai stiprus teiginys, tad patikslinsiu, ką turiu omenyje. Nekalbu apie prekybininkus, kurie importuoja dideliais kiekiais, ar apie specialistus, kuriems tikrai retų automobilių gabenimas per sienas yra verslas. Kalbu apie individualų pirkėją, kuris skelbimų svetainėje pamato kainų skirtumą, ant popieriaus lapelio paskaičiuoja pervežimo kaštus ir nusprendžia, kad tai – nemokami pinigai. Beveik niekada taip nebūna, ir priežastis yra struktūrinė, o ne atsitiktinė.
Skirtumas, kurį matote, nėra skirtumas, kurį gaunate
Kainų skirtumai tarp šalių yra realūs. Mūsų duomenų bazė apima 73 regionus ir 1,1 milijono aktyvių skelbimų, o skirtumas tarp rinkų yra milžiniškas – vien Prancūzijoje yra 67 569 skelbimai, Japonijoje – 61 940, JAE – 59 393, o Švedijoje – 28 017. Tokios gilios rinkos egzistuoja todėl, kad vietinė pasiūla, mokesčių sistemos ir pirkėjų įpročiai iš vienos šalies į kitą smarkiai skiriasi. Rinkoje, užtvindytoje konkrečios markės automobilių, ta markė tiesiog kainuoja mažiau, nes pardavėjai konkuruoja su tūkstančiais beveik identiškų skelbimų, o ne su keliomis dešimtimis.
Tačiau būtent tai ir yra problema pirkėjui, ieškančiam arbitražo: kainų skirtumas egzistuoja dėl vietinės rinkos struktūros, ir dauguma tos struktūros keliauja kartu su automobiliu. Importo muitas, PVM ar pardavimo mokestis, perskaičiuotas paskirties vietoje, atitikties ir homologacijos kaštai, kad automobilis atitiktų vietines taršos ir saugos taisykles, gabenimas, jūrinis ar sausumos draudimas, patikra uoste, registracijos mokesčiai, skaičiuojami pagal „pirmosios registracijos“ principą, ignoruojantį nuolaidą už amžių, kurią, jums atrodė, jūs perkate, – visa tai kitoje sienos pusėje vėl prisideda prie kainos. Forumo įraše ši sąnaudų visuma prieš skelbiant triumfuojančius skaičiavimus retai kada būna suvesta iki galo.
Štai apytiksliai, kur toks skaičiavimas linkęs suklysti, remiantis pasikartojančiu modeliu tose kategorijose, kurių pirkėjai ieško:
| Sąnaudų eilutė | Kodėl pirkėjai jos nepastebi |
|---|---|
| Importo muitas / PVM | Dažnai skaičiuojamas nuo galutinės vertės paskirties vietoje, o ne nuo sumokėtos kainos, kartais net pagal naujo automobilio tarifą |
| Atitikties pritaikymas | Žibintai, taršos kontrolės įranga, spidometro vienetai, kartais – visa pakartotinė homologacija |
| Gabenimas ir draudimas | Konteinerinis ar RoRo pervežimas bei jūrinis draudimas, apmokami dar nepamačius automobilio |
| Valiutos svyravimai | Savaitės tarp kainos suderinimo ir pinigų pervedimo; susilpnėjusi vietinė valiuta panaikina „nuolaidą“ |
| Vietinės garantijos / istorijos spraga | Nėra prekybininkų tinklo, vietoje nepripažįstama techninės priežiūros istorija, perpardavimo pirkėjai atitinkamai sumažina kainą |
| Jūsų pačių laikas | Muitinės įforminimas ir dokumentai paprastai užtrunka savaites, o ne dienas |
Sudėjus tris ar keturis šiuos veiksnius prie automobilio, kuris skelbime atrodė, tarkime, 15–20 % pigesnis, nuolaida paprastai išnyksta dar prieš automobiliui praeinant muitinę – kartais ji netgi tampa neigiama.
Kur arbitražas iš tikrųjų veikia
Perdėčiau savo teiginį, jei sakyčiau, kad tai niekada neveikia, o „tiesiog pirk vietoje“ kritikai kai kuriais atvejais turi rimtą argumentą.
Tai veikia, kai automobilio jūsų vietinėje rinkoje tiesiog nėra – JDM sportinis modelis, nutraukta gamyba turinti versija, komplektacija, kuri niekada nebuvo parduodama vietoje. Tokiu atveju konkuruojate ne su vietine kaina – mokate už prieigą, o prieiga turi teisėtą priedą prie kainos.
Tai veikia žmonėms, kurie taip ar taip persikelia gyventi ir gabenasi jau turimą automobilį kaip persikraustymo dalį, o ne perka jį specialiai arbitražui – gabenimo kaštai jiems būtų tekę bet kuriuo atveju.
Ir tai patikimai veikia profesionalams: prekybininkams, reeksportuojantiems GCC specifikacijos visureigius į antrines rinkas, arba eksporto įmonėms, kurios visą regiono skelbimų fondą traktuoja kaip prekių atsargas, o ne kaip pavienį automobilį. Jie perka dideliais kiekiais, turi ryšius muitinėje ir fiksuotus atitikties užtikrinimo procesus, kurie paskirsto fiksuotas sąnaudas dešimtims vienetų, ir tiksliai žino, koks muitų tarifas taikomas dar prieš pervesdami pirmą dirhamą. Tai – verslas, su verslo ekonomika. Privatus pirkėjas, darantis tai vieną kartą, moka mažmeninę kainą už visas tas pačias fiksuotas sąnaudas, kurias profesionalas paskirsto visam konteineriui.
Ką iš tikrųjų patarčiau pirkėjui, besivaikančiam „pigesnio“ skelbimo užsienyje
Pirmiausia paskaičiuokite galutinę kainą su visais mokesčiais, o ne skelbimo kainą. Muitų tarifus ir atitikties reikalavimus sužinokite iš savo šalies muitinės institucijos, kol dar neįsimylėjote skelbimo – ne iš forumo įrašo, kuris paprastai yra metų senumo ir parašytas kažkieno, kam pasitaikė palanki išimtis. O jei vienintelis dalykas, dėl kurio užsienio skelbimas atrodo patrauklus, yra jo kaina, laikykite, kad skirtumas išnyks, kai gausite sąskaitą už visa kita. Jei ir tada išeina pigiau – radote tikrą sandorį. Dažniausiai tiesiog rasite brangesnį būdą nusipirkti tą patį automobilį, kurį būtumėte galėję nusipirkti už kampo.
