Pažvelkite į šios savaitės mūsų regioninį reitingą – viršuje Prancūzija: 67,569 aktyvūs skelbimai, lenkianti Japoniją (61,940), JAE (59,393) ir Pietų Korėją (55,034). Jei pažvelgtume plačiau, visą duomenų rinkinį sudaro 1,108,535 automobiliai iš 73 regionų ir 1,375 šaltinių, o likusią pirmojo dvyliktuko dalį užpildo Brazilija, Čekija, Belgija, Kanada, Lenkija, Portugalija ir Švedija – kiekviena po 28,000–38,000 automobilių.
Būtent šis Prancūzijos skaičius vertas dėmesio. Ši platforma pradėjo veiklą JAE, savo pagrindus sukūrė ant GCC regiono prekybininkų tinklų, ir iki šiol sulaukia klausimo „kodėl jūs apskritai stebite Prancūziją?“ iš žmonių, manančių, kad mūsų dėmesio centras yra Persijos įlanka. Prancūzijoje gyvena maždaug 68 milijonai žmonių, palyginti su 10 milijonų JAE ir 124 milijonais Japonijoje. Jei skelbimų skaičius atspindėtų gyventojų skaičių ar net automobilių nuosavybę, tai, kad Prancūzija aplenkia Japoniją – trečią pagal dydį pasaulio automobilių rinką – atrodytų keistai. Tačiau reikalas ne gyventojų skaičiuje. Reikalas tame, kaip rinka apskritai renkasi skelbti automobilį pardavimui.
Dviejų rinkų, dviejų skirtingų priežasčių skelbti automobilį
Japonijos gyventojai turi maždaug 78 milijonus registruotų transporto priemonių – tai daugiau nei dvigubai viršija Prancūzijos automobilių parką. Tačiau mūsų pačių duomenų rinkinyje naudotų automobilių segmentas Japonijoje rodo 61,940 skelbimų, o Japonijos nekilnojamojo turto duomenų rinkinys – visiškai atskira sritis – siekia 588,644, tai sudaro 97.8% viso to, ką stebime nekilnojamojo turto srityje. Šis skirtumas byloja apie kai ką svarbaus: Japonijoje prekybininkų aukcionai (USS, TAA ir kiti) perleidžia didžiulę dalį naudotų automobilių apyvartos per struktūrizuotus didmeninius kanalus, kurie niekada neatsiranda kaip vieši skelbimai taip, kaip tai vyksta su privataus pardavėjo skelbimu, panašiu į Craigslist. Automobilis gali tris kartus pakeisti savininką aukcione ir niekada nepasirodyti vartotojams skirtame portale. Mes matome tai, kas paskelbta, o ne tai, kas parduota, o Japonija parduoda daugybę automobilių, dažniausiai jų viešai net nepaskelbusi.
Prancūzijoje viskas veikia priešingai. Prancūzijos naudotų automobilių rinkoje dominuoja nedaugelis labai gilių ir likvidžių skelbimų svetainių – tarp jų leboncoin, La Centrale, ParuVendu, L'Argus – ir beveik kiekvienas privatus pardavėjas, ne tik prekybininkai, pirmiausia renkasi skelbti būtent ten. Pridėkite Prancūzijos didelę priklausomybę nuo LOA (location avec option d'achat, išperkamosios nuomos finansavimo) ir LLD (tiesioginės nuomos), ir gausite struktūrinę priežastį, kodėl vieši skelbimai taip greitai kaitaliojasi: trejų ar ketverių metų nuomos sutartys baigiasi pagal nuspėjamą grafiką, o kai jos baigiasi, grąžintas automobilis nelieka stovėti uždaroje prekybininko aikštelėje, laukdamas didmeninio pirkėjo, kaip galėtų būti kitur – jis greitai vėl viešai paskelbiamas, nes būtent toks yra rinkos veikimo kanalas. Dyzelis prideda dar vieną sluoksnį: Prancūzijos mažataršės zonos (ZFE) Paryžiuje, Lione ir vis daugiau miestų jau kelerius metus tyliai išstumia senesnius dyzelinius automobilius iš miesto parkų į naudotų automobilių rinką, o dyzeliniai automobiliai vis dar sudaro didelę Prancūzijos automobilių parko dalį, susiformavusią per 2000-uosius ir 2010-uosius, mokesčių lengvatų palankumo laikotarpiu. Automobiliai, kurie kitu atveju stovėtų metų metus, dabar keičia savininkus greičiau, nes turėti juos miesto centre tampa vis nepatogiau.
Nė viena iš šių priežasčių nereiškia, kad Prancūzijos rinka yra „didesnė“. Tai reiškia, kad ji labiau matoma duomenų rinkimo įrankiui (scraperiui). Ir tai yra skirtumas, apie kurį nuolat galvoju, nes būtent taip lengviausia klaidingai interpretuoti tokio pobūdžio duomenis.
Skelbimai nėra pardavimai, o vieta reitinge nėra rinkos dydis
Jei naudojate bet kokį aktyvių skelbimų duomenų rinkinį – įskaitant ir mūsų – norėdami atsakyti į klausimą „kurioje šalyje didžiausia naudotų automobilių rinka“, užduodate netinkamą klausimą. Skelbimų skaičius matuoja rinkos skaidrumą ir apyvartą per viešus kanalus, o ne rinkos dydį. Šalis su mažiau, bet labiau centralizuotų portalų ir kultūra vėl skelbti išnuomotus automobilius, skelbimų skaičiumi lenks šalį su didesniu automobilių parku, tačiau neaiškesniu, aukcionais paremtu, prekybininkų tarpusavio perpardavimu.
Tai turi praktinės reikšmės, jei esate eksportuotojas ar analitikas, naudojantis regioninius skaičius kaip pasiūlos rodiklį. Persijos įlankos pirkėjas, ieškantis dešiniojo vairo automobilių iš Japonijos, neturėtų skaičiaus „tik 61,940 skelbimų“ suprasti kaip „menkos rinkos“ požymio – tikroji Japonijos didmeninė apyvarta gerokai viršija šį skaičių, tiesiog ji juda per aukcionų namus, į kuriuos mūsų vieši duomenų rinkimo įrankiai negali įžvelgti. Ir atvirkščiai, Prancūzijos 67,569 nereiškia, kad Prancūzijos prekybininkai skęsta niekam nereikalingose atsargose; nemaža šio skaičiaus dalis – tai sveikos, greitai judančios iš nuomos grąžintų automobilių atsargos, kurios apsisuka per kelias savaites.
Kur šis palyginimas iš tiesų teisingas – tai tendencijos kryptis vienoje šalyje laike, arba šalių, turinčių struktūriškai panašius skelbimo įpročius, palyginimas – pavyzdžiui, Prancūzijos su Belgija ir Lenkija, kurių visų skelbimų kultūra artima leboncoin modeliui, o ne Prancūzijos su Japonija. Mes ir toliau publikuosime šį reitingą, nes jis iš tiesų naudingas pastebint, kur pasiūla laisvėja, o kur – griežtėja. Tik nesuvokite jo kaip surašymo.
