Draudimas yra ta naudoto automobilio pirkimo dalis, kuriai niekas nenumato laiko. Patikrinote ridą, galbūt palyginote kainą su tokiu įrankiu kaip mūsiškis, paprašėte kažkieno pažiūrėti po gaubtu. Tada paskambinate draudikui, beveik vien dėl formalumo, ir gautas skaičius nesutampa su tuo, kurį turėjote galvoje. Tas skirtumas – tarp to, kiek, jūsų manymu, turėtų kainuoti draudimas, ir to, kiek jis iš tikrųjų kainuoja, – yra ta vieta, kur daugybė „gerų pasiūlymų“ tyliai pavirsta blogais. Šį modelį pastebėjau pakankamai kartų pakankamai regionų duomenyse, kad žinočiau – tai nėra atsitiktinumas. Tai trys konkretūs įpročiai, kartojami vis iš naujo.
Pirma klaida: pasiūlymą laikyti formalumu, kurį sutvarkysite jau pasirašę sutartį
Tai dažniausiai pasitaikantis atvejis. Pirkėjas susiranda automobilį, atkakliai derasi, sumoka užstatą ar net pasirašo nuosavybės perleidimo dokumentus, ir tik tada pradeda skambinti dėl draudimo – dažniausiai todėl, kad jam reikia draudimo pažymėjimo, norint automobilį užregistruoti arba išvažiuoti juo iš prekybos vietos. Iki tol jis nebuvo apsipirkinėjantis dėl draudimo. Jis bandė kuo greičiau gauti bet kokį draudimo polisą, kad pavyktų baigti perdavimą, o draudikai puikiai žino, kiek derybinės galios tai jiems suteikia.
Tada dažniausiai paaiškėja, kad skaičius, kurį pirkėjas turėjo galvoje, buvo paremtas draugo polisu, ar pernykšte įmoka už visai kitą automobilį, ar tiesiog neapibrėžtu jausmu, kad „draudimas yra draudimas“. Taip nėra. 2,0 l turbinos versija draudžiama visiškai kitaip nei bazinis to pačio modelio variklis, net jei pirkimo kaina ta pati – o vairuotojas, neturintis vietinės žalų istorijos, turintis tarptautinį vairuotojo pažymėjimą ar jaunesnis nei 25 metai, gali sulaukti pasiūlymo, dvigubai ar trigubai didesnio už tą, kurį už identišką automobilį mokėtų ilgametis vietinis vairuotojas. Nė vienas šių dalykų neatsispindi skelbime. Jie pasirodo tik tada, kai apie tai iš tiesų paklausite, o kai dauguma žmonių paklausia, jie dažniausiai jau yra įsipareigoję.
Antra klaida: nepasiteirauti, kas automobiliui atsitiko, kol jis jums vėl nepriklausė
Tarp mūsų skelbimų – šiuo metu jų 1,1 milijono, pasiskirsčiusių 73 regionuose – tie, kurių kaina reikšmingai mažesnė už panašių automobilių vidurkį, dažniausiai turi tam priežastį. Kartais tai tiesiog besiskubinantis pardavėjas. Kartais – potvynis, konstrukcinis remontas, ar „salvage“ statusą turintis automobilis, kuris išoriškai buvo sutvarkytas, bet dokumentuose niekada nebeteko tokio statuso. Rinkos vidurkį gerokai lenkianti kaina gali būti tikras radinys. Tačiau gali būti ir automobilis, į kurį draudikas tik dirstelėjęs atsisakys suteikti visišką (KASKO) draudimo apsaugą – ir jums liks tik civilinės atsakomybės draudimas automobiliui, už kurį sumokėjote tikrus pinigus, be išmokos pavogimo ar pilno nurašymo atveju, ir be realios galimybės jį vėliau parduoti kam nors, kas atlieka savo namų darbus.
Pirkėjai, kurie čia įkliūva, nėra naivūs. Jie tiesiog atliko patikros sąrašą – mechanikas, bandomasis važiavimas, dokumentai – neįtraukę į jį klausimo „ar draudikas šiam automobiliui iš viso sutiks suteikti apsaugą“. Jis turėtų būti tame sąraše lygiai taip pat, kaip ir mechaniko ataskaita, ypač kai kaina akivaizdžiai mažesnė už tai, ko prašo panašūs automobiliai regione.
Trečia klaida: manyti, kad vairavimo istorija keliauja su jumis
Ši klaida skaudžiausiai paliečia mūsų tarptautinius skaitytojus, kuriems rašome nemažai – persikeliančius dirbti tarp Persijos įlankos valstybių, pirkėjus, keliaujančius tarp ES šalių, žmones, atsidūrusius visiškai naujoje rinkoje. Prielaida paprasta ir klaidinga: kad metai nelaimingų atsitikimų nepatyrusio vairavimo ir solidi bonus-malus nuolaida kažkaip keliauja kartu su jumis per sieną. Dažniausiai – ne. Draudikai naujoje šalyje dažnai visiškai negali patikrinti užsienio vairavimo istorijos, o net kai gali, daugelis jos nepripažįsta taip, kaip pripažino jūsų senasis draudikas. Taigi „pigus“ naudotas automobilis, kurį numatėte nusipirkti naujame mieste, atkeliauja su pirmųjų metų įmoka, nustatyta taip, tarsi tik ką pradėjote vairuoti – nes, pagal to draudiko knygas, taip ir yra.
Šiais metais jau du kartus gavau tiksliai tokį pat laišką iš skaitytojų – žmogaus, kuris keliasi į kitą šalį, kurį pardavėjas tikino, kad draudimą „gauti bus paprasta“, ir kuris sunkiu būdu įsitikino, kad „paprasta“ ir „pigu“ – ne tas pats.
Kas sieja visas tris klaidas
Kiekviena iš šių klaidų iš tikrųjų yra ta pati klaida, tik kitais drabužiais: draudimas laikomas smulkmena, kuri tiesiog seka po pirkimo, o ne skaičiumi, kuris turėtų tą pirkimą formuoti. Sprendimas kainuoja beveik nieko – skambutis ar dešimties minučių pasiūlymo užklausa, atlikta prieš pinigų pervedimą, ne po jo. Tiesiai paklauskite pardavėjo apie avarijų ir potvynių istoriją ir nepriimkite „švarios istorijos“ patvirtinimo žodžiu – reikalaukite jo raštu. Jei pirkinys kertamas per sieną, pirmiausia paskambinkite draudikui paskirties šalyje, o ne tame, kuriame šiuo metu gyvenate – svarbus bus tik jo atsakymas.
Nė vienas šių dalykų neatsispindi skelbimo kainoje, ridoje ar techninėje specifikacijoje, todėl juos taip lengva praleisti. Automobilis, kurį galite nusipirkti, ir automobilis, kurį galite apdrausti, ne visada yra tas pats automobilis, o vienintelis būdas sužinoti, kurį iš jų turite, – užduoti šį klausimą tada, kai dar galite atsisakyti sandorio.
